– Ei, Glaukoma?
– Taip, Auste, klausai Tavęs įdėmiai.
– Klausyk, kur buvai dingus praeitą savaitę? Bandžiau Tau prisiskambinti, bet telefonas vis nukreipdavo į atsakiklį. Po 108 bandymo puoliau į neviltį.
– Atleisk, Auste, buvau trumpam atostogų pasiėmus. Juk pati žinai, net ir lapėms kartais reikia atostogų nuo paleistuodegiavimo.
– O kaip Tavo amžinojo nesavastingumo kartu pažadas?
– Pasikartosiu – juk pati žinai, kaip su tuo amžinuoju nesavastingumu yra… Be to, anot mūsų transkultūrinės liaudies išminties, viena pasiklydusi siela pati su Savimi – pati geriausia kompanija. Turėjai daug gražaus laiko vidiniams apmąstymams ir mantrų giedojimai.
– Glaukoma, eik Tu gal arbatos atsigerk, kol haliucinacijos neprasidėjo.
– OK, OK, nustojam bumbulą mušinėt. Apie ką šį kartą norėtum pasikalbėti?
– Apie keturias egzistencines baimes. – Ką tokias?! – Egzistencines baimes. Na, žinai – Mirties, Vienišumo, Gyvenimo beprasmybės ir Laisvės baimė.
– Nelabai suprantu… Taigi čia geriausios mūsų draugės: pusę gyvenimo kartu prasitampėm, Yalom’ui knygas rašėm ir Pilaitėje kebabus pardavinėjom. Ką vakar vartojai, kad staiga pradėjai jų bijoti?
– Tris gramus ketamino, porą tablečių ecstasy ir ryžių su sojos padažu. Ar labai matosi? 😦 O dėl baimių – aš tai jų nebijau, jos man kaip šeima, bet matai… Yra Žemėje dar ir tokie, chem, žmonės, kurie dėl neaiškių priežasčių naktimis neužmiega galvodami kaip išvengti vienos ar kitos. Jei galima – ir visų keturių. Bando nuo mūsų kompanijios pabėgti.
– Pabėgti? Į kur? Dar neteko sutikti žmogaus, kuris nuo Savęs pabėgęs būtų.
– Bet bandyti juk nedraudžiam.
– Tas tai taip. Žinai, artimiau su mumis susipažinus, mes – visai nieko tokios naujosios pupytės. Jei kuris pasveikintų, pamotų ranka ir saldainiais pavaišintų – kaip mat atstotume.
– Mm… Saldainiai… 
Sokrato dialogai 