On egzistenšl baims

– Ei, Glaukoma?

– Taip, Auste, klausai Tavęs įdėmiai.

– Klausyk, kur buvai dingus praeitą savaitę? Bandžiau Tau prisiskambinti, bet telefonas vis nukreipdavo į atsakiklį. Po 108 bandymo puoliau į neviltį.

– Atleisk, Auste, buvau trumpam atostogų pasiėmus. Juk pati žinai, net ir lapėms kartais reikia atostogų nuo paleistuodegiavimo.

– O kaip Tavo amžinojo nesavastingumo kartu pažadas?

– Pasikartosiu – juk pati žinai, kaip su tuo amžinuoju nesavastingumu yra… Be to, anot mūsų transkultūrinės liaudies išminties, viena pasiklydusi siela pati su Savimi – pati geriausia kompanija. Turėjai daug gražaus laiko vidiniams apmąstymams ir mantrų giedojimai.

– Glaukoma, eik Tu gal arbatos atsigerk, kol haliucinacijos neprasidėjo.

– OK, OK, nustojam bumbulą mušinėt. Apie ką šį kartą norėtum pasikalbėti?

– Apie keturias egzistencines baimes. – Ką tokias?! – Egzistencines baimes. Na, žinai – Mirties, Vienišumo, Gyvenimo beprasmybės ir Laisvės baimė.

– Nelabai suprantu… Taigi čia geriausios mūsų draugės: pusę gyvenimo kartu prasitampėm, Yalom’ui knygas rašėm ir Pilaitėje kebabus pardavinėjom. Ką vakar vartojai, kad staiga pradėjai jų bijoti?

– Tris gramus ketamino, porą tablečių ecstasy ir ryžių su sojos padažu. Ar labai matosi? 😦 O dėl baimių – aš tai jų nebijau, jos man kaip šeima, bet matai… Yra Žemėje dar ir tokie, chem, žmonės, kurie dėl neaiškių priežasčių naktimis neužmiega galvodami kaip išvengti vienos ar kitos. Jei galima – ir visų keturių. Bando nuo mūsų kompanijios pabėgti.

– Pabėgti? Į kur? Dar neteko sutikti žmogaus, kuris nuo Savęs pabėgęs būtų.

– Bet bandyti juk nedraudžiam.

– Tas tai taip. Žinai, artimiau su mumis susipažinus, mes – visai nieko tokios naujosios pupytės. Jei kuris pasveikintų, pamotų ranka ir saldainiais pavaišintų – kaip mat atstotume.

– Mm… Saldainiai…

Tinkamo Dieviškojo vaikino beieškant

– Ei, Glaukoma?

– Taip, Auste, klausau – kaip visuomet – įdėmų įdėomiausiai.

– O, kokie žodžiai! Šita, dėkoju Tau už ištikimybę, bet… Na, gal pagelbėtum dar kokį kartelį vieną ar du?

– Taip, žinoma, Auste – mielai!

– Žiūrėk, man vėl dilema iškilo.

– Čia vėl ta pati, kur iš penkioliktos A?

– Ne, Glaukoma, senas bajeris. Seniai nebejuokinga. Pati gi viską ir taip žinai. Tai gal net nesakyti tos dilemos?

– Jei jau pradėjai, tai klok – vis daugiau teksto užimsim. Pati gi žinai, kad Tiesa retai kada palieka vietos pseudohumoristinei masturbacijai, o kol Tiesos neliečiam, tol galim postringauti į valias. A hint is a hint is a hint – Hyacinths. Visos teisės saugomos – kaip visuomet. 🙂

– Mjo, pasimečiau truputį Tavo minčių gijose, bet vis viena rėšiu savo lemą. Žiūrėk, šiaip Budos mokymas man labai priimtinas. Galvoju, gal stoti į tų, kaip ten jų, analfistingisčių – tpfu, budisčių – gretas? Kaip manai?

– Gal ir nieko sumanymas. Tau juk spręsti, Tau rinktis ir Tau džiaugtis priimtais sprendimais. Ar ne taip?

– Taip, tikrai taip. Tik žiūrėk, kur šuo pakastas. Kaip jau minėjau, Budos mokymas man labai priimtinas. Bet Buda turėjo labai didelį pilvuką – o tai jau man nelabai priimtina. Žinai gi, mes lapės – anoreksikės, tai visos tos erogeninės zonos apie pilvą mums – skaudi tema.

– Oi, tik nepradėk. Aš pati 2000 kalorijų per 2000 metų dietą propaguoju. Puikiai žinau, apie ką kalbi. Bet Tu, žiūrėk, geriau šito, kur komentarą pirmą parašė paklausk, mmkay? 🙂

Tinkamo klubo polilema (įžanga iš)

– Ei, Glaukoma?

– Taip, Auste, klausau įdėmiai.

– Prisimeni, vakar radom kažkokį internetinį kažką, kur mūsų užvakarykštis pokalbis buvo žodis – žodin nukopijuotas?

– Jo, prisimenu. Ir ką?

– Nieko – taip prisimenu, savimeilę paglostyti noriu. Kaip manai, gal jie vėl mūsų klausosi? Gal jie visuomet mūsų klausosi ir per tą šurmulį savęs pačių nebegirdi?

– Ei, ei, stabdyk arklius, Tu čia jau į supraparafizikos gelmes leidiesi. Matyt per daug išgėrei. Ir apskritai – apie ką mes čia?

– Kas, Glaukoma, šiais laikais dar šieną ravi. “Kas šieną ravi?“ – štai kur klausimas.

<…>

– Na, tai kur einam? Havana Social Club?

– Oi, ne, ten visiškas urlaganynas. Ir šiaip, kažkaip labai 1995 metus primena. Geri metai buvo, bet vis tik labaaai jau seniai.

– Tai gal į BIX’us?

– Glaukoma, gi vakar ištisą puslapį, tpfu penkioliką minučių prikalbėjom apie klubų – barų altermodernistinio diskurso poveiką mano trapiai suprasąmonei. Užtenka gal, ką?

– Jo. OK, barai netinka. Tada gal į Gravity užsukam paslampinėti?

– Glaukoma, Tu moki realybėj klikinti link’us? Aišku, kad moki. Tai paklikink čia ir pasižiūrėk, ką aš manau apie Gravity. Be gynybos.

– Meh… Na ir sunku Tau įtikti. Tai, klausyk, gal pati ką nors pasiūlysi? Man Melosarkonoma skambina kita linija ir, žinok, jei per penkiolika minučių neapsispręsi, galėsi eiti klubinti viena.

– OK, palauk, aš tuoj trumpą spiritizmo seansą susirengsiu, kol tu su Melosarkonoma pašnekėsi. Aha… Taip… MMjo… Glaukoma – turim! Liuciferio dvasia tokį “Shooters“ kokteilių barą rekomendavo. Sako, visai kaip Hooters, tik lietuviškas variantas. Einam!

– O galima, aš šį kartą paveiksliuką įmesiu?

– Jei tik į temą pataikysi.

– Pataikysiu, žiūrėk:

 

–

Tinkamo klubo dilema (įžanga į)

– Ei, Glaukoma?

– Taip, Auste, klausau įdėmiai.

– Šita… Žinai, kas yra dilema?

– Aišku, kad žinau. Dilema – tai dviguba lema.

– Mjo, teisingai. O žinai, kas yra lema?

– Ne, šito per parafiziką nesimokėm.

– Kaip tai nesimokėt? Čia gi ta, iš 12A klasės. Žinai – Lema, kur 140 kilų sveria?

– Aaa, teisingai.

<…>

– Ei, Glaukoma?

– Taip, klausau Tavęs, miela drauge.

– Ar žinai, kokia dilema mane šį vakarą kankina?

– Ne, bet tikiu, kad man atsakymą tuoj tuoj per prievartą įbruksi.

– Teisingai. Niekaip neapsisprendžiu, kur šiąnakt eiti – į klubą ar į barą. Ką manai?

– Aš už barą. Ten, hmm, turtingi visokie vyrukai slampinėja. Žinai, vidurnakčio – tpfu, viduržemio – tpfu, tpfu, viduramžio krizę daugelis jų panašiu metu išgyvena. Nieko labai nereikės daryti – nugirdyti, prišnekėti nesąmonių ir piniginę jie Tau patys atkiš.

– Hmm, jo, gal ir neblogai mąstai. Tik čia kažkaip nepilnamečių prostitucija kvepia. O mes – jau pilnametės, tai ir prostitucija aukštesnio lygio turėtumėm užsiiminėti.

– Oho, kaip išvartei. O ką mes klube veiksim?

– Tą patį, ką veiktumėm ir bare. Tik kontingentas ten kiek – leisk pasikartoti – aukštesnio lygio. Atiduos ne tik piniginę, bet dar ir su XPenktu iki namų pavežės. Ir, kiek prisimenu, ten kai kurie jų dar visai simpatiški būna, ne taip labai Lolitos komplekso sužaloti.

– Žinai, now that you put it this way, gal ir nebloga idėja. Keliaujam tada į klubą. Tik į kokį?

– Cha! Čia jau visa polilema. Apie tai – kitą kartą.

– Ei, Auste, nori bajerio? Žiūrėk, į realybę paveiksliuką įterpsiu: