Gyvenimas grazus ypač tada, kai jautiesi savo vietoj. Kai niekur neskubi. Pagalvoji. Man gyvenimas grazus, kai skalbiu. Aš esu atsakinga už skalbimą mūsų namuose. Man patinka šis darbas. Atliktas darbas man suteikia pasitenkinimo jausmą. Ir pojūtį, jog, šiaip ar taip, dirbu kartu su visa šeima. Ir laiką, kurį galiu praleisti viena kambarėlyje, be kitų namiškių, o tai retkarčiais irgi puiku. Man patinka rūšiuoti drabužius — šviesius, tamsius, margus.
Patinka nustatinėti skalbimo režimus — skalbimą karštame ar vėsiame vandenyje, skalavimą, laiką, temperatūrą. Suprantu, kaip pasirinkti, ir galiu kompetentingai apsispręsti. Vis dar nesupratau, kaip veikia naujoji mūsų stereoaparatūra, bet skalbimo mašinos bei džiovintuvai man paklūsta. Suskamba garsinis signalas — ir tu ištrauki šiltus, minkštus skalbinius, nuneši juos į valgomąjį, padedi ant stalo, surūšiuoji bei išdėlioji juos į tvarkingas krūveles. Man ypač patinka, kai skalbiniai įsielektrina. Tuomet gali apsikabinėti visą kūną kojinėmis ir šios laikysis tiksliai tose vietose, kur jas pakabinsi. (Kartą taip bekvailiojant mane aptiko brolis ir TAIP į mane pasižiūrėjo…
Patys žinote, jog ne visuomet gali kitam paaiškinti tai, ką darai.) Kai baigiu šį darbą, jaučiu pasitenkinimą. Kompetenciją. Aš puikiai skalbiu. Bent jau skalbiu. Žinote, tai savotiška religinė patirtis. Vanduo, žemė, ugnis — šlapio ir sauso, karšto ir šalto, purvino ir švaraus priešprieša. Didieji ciklai — ratu ir ratu — nuo pradžios iki pabaigos — nuo Alfos iki Omegos, amen. Čia aš būnu susijęs su DIDŽIUOJU KAŽKUO — ARBA KITU. Bent jau akimirką gyvenimas yra švarus ir turi savo prasmę. Tačiau tuomet vėl viskas prasideda iš naujo…
Sokrato dialogai 