– Ei, pupa, kuo Tu vardu?
– Austė. Tu?
– Aš – ne pupa, pažiūrėk į raumenis!
– Pff… Kokius dar raumenis? Eik gert nuodų savo arba greičiau sėsk į tą laivą, kurį draugai seniai paruošę laukę.
– Mjo, tuoj. Aš tik truputį čia su Senatu vieną reikalą turiu…
Toks mano vaizduotėje buvo paskutinis Sokrato dialogas. Jei šiek tiek aprimtume, ir pabandytume pabūti rimtais, susitartumėme, jog tikrieji Sokrato dialogai – filosofinis (galbūt net mokslinis) argumentavimo būdas, išpopuliarėjęs senovės Graikijoje. Beje, panašiu stiliumi užrašyta net ir dalis Budos bei Konfucijaus mokymų.
Bet šį kartą Sokratiškuosius dialogus mes naudosime ne filosofavimui, o asmeninių sąskaitų su pasauliu suvedinėjimui. Niekšiška? Taip. Kilnu? Nelabai. Bet ką daugiau šiais laikais daryti belieka.
Ne, jei rimtai, ir sąskaitų stengsiuosi čia nesuvedinėti. Jei kartais sąžinė užmigs – o taip gali nutikti – tuomet prašau atleisti. Esu dar jauna, patyrusi ne ten kur reikia ir visai nepatyrusi kur kitur. Vardas pradžioje buvo nurodytas teisingas – Austė. Nuotaika – maištinga. Pagrindinės domėjimosi sritys – socialinis gyvenimas ir paauglystės pabaigos – jaunystės pradžios aktualijos. Apie tai ir šis blogas.
Sveikas atvykęs! 🙂
Sokrato dialogai 