Suvokiau, jog jau žinau didesnę dalį to, kas būtina norint gyventi prasmingai — visa tai ne taip sudėtinga. Aš žinau tai. Ir žinau jau seniai, labai seniai. O ar to paisiau — ką gi, tai jau kitas reikalas, tiesa?
O mano credo štai toks: ką daryti ir kaip elgtis, aš išmokau jau vaikų darželyje. Išmintis glūdėjo visai ne aspirantūros viršukalnėse, bet čia pat, sekmadieninės mokyklos smėlio dėžėje. Štai ko tenai išmokau:
- Viskuo dalykis su kitais.
- Žaisk sąžiningai.
- Neskaudink žmonių.
- Padėk daiktus ten, iš kur juos paėmei.
- Sutvarkyk, ką pats sujaukei.
- Neimk svetimų daiktų.
- Ką nors įskaudinęs, atsiprašyk.
- Prieš valgydamas nusiplauk rankas.
- Parausk.
- Šilti pyragėliai ir šaltas pienas labai sveika.
- Gyvenk pusiausvirą gyvenimą — kiekvieną dieną šiek tiek pasimokyk, šiek tiek pamąstyk, truputį papiešk, padainuok, pašok, pažaisk ir padirbėk.
- Kiekvieną popietę valandėlę nusnūsk.
- Kai išeisi į pasaulį, saugokis automobilių, susikibk rankomis, eik kartu su draugais ir neatsilik.
- Suvok stebuklą.
- Niekada nesistebėk. Prisimink, kas nutinka mažai sėkliukei vazonėlyje: šaknys skverbiasi žemyn, augalas stiebiasi viršun ir nors niekas tiksliai nežino, kodėl ir kaip, bet tai vyksta su mumis visais.
- Auksinės žuvelės, mylimi žiurkėnai bei baltosios pelytės ir netgi tos mažos sėkliukės vazonėlyje — jie visi anksčiau ar vėliau miršta. Kaip ir mes.
- O dabar prisiminkite vaikiškas knygeles bei pirmąjį iš jų išmoktą žodį — visų didžiausią žodį — PAŽVELKITE.
Sokrato dialogai 